Jei dar neskaitėte,
I dalis čia.
Bristolyje prie mūsų prisijungė Augustė. Drauge papusryčiavę
Pret-A-Manger kavinukėje, patraukėme į Vakarus -
Exmoor nacionalinio parko link. Reikia paminėti, kad dar neišvažiavus iš miesto, įvyko stebuklas. Besiknaisiodamas po automobilio saloną, pakėliau porankį, o ten... vaje, USB jungtis. Tai reiškė, kad kelionėje mes vis dėlto galėsime naudotis savo navigatoriumi, pakraudami jį per šią jungtį.
Balandžio mėnuo Anglijoje - tai metas, kuomet žydi visi įmanomi augalai, todėl kelionę susiplanavome taip, kad aplankytume kuo daugiau parkų ir sodų, kuriais taip didžiuojasi ši šalis. Pirmasis sustojimas buvo už 65 km nuo Bristolio -
The Walled Gardens of Cannington. Gal tai ir ne pats įspūdingiausias sodas, tačiau įžangai tiko kuo puikiausiai. Kita stotelė -
Dunster'io pilis. Dunster - nedidelis miestelis, įsikūręs Exmoor nacionalinio parko kalvose. Jo pasididžiavimas - viduramžius menanti pilis su subtropiniu sodu. Atvykome ten kiek po 16 val., todėl į pilį mūsų jau nebeįleido, tačiau puikiai praleidome laiką vaikštinėdami po sodą (šis, beje, 17 val. irgi buvo uždarytas). Dieną užbaigėme
Minehead'e, kur sočiai pavakarieniavę apsistojome pirmąjai nakvynei.
 |
| Minehead: Kingsway Guesthouse šeimininkai Jozef ir Diane |
Šios kelionės metu norėjome visapusiškai pajusti Anglijos dvasią, todėl nakvynei rinkomės
bed & breakfast tipo apgyvendinimą, tiesa, ne patį pigiausią, o su patogumais kambaryje. Tai, žinoma, pakėlė nakvynės kainas, tačiau, patikėkite, atsipirko su kaupu. Šeimininkų nuoširdus svetingumas, tvarka ir švara kambariuose ir dėmesys malonioms smulkmenoms nurungia bet kokio įprastinio viešbučio pastangas įtikti savo svečiams. Nemeluosiu, nesu nakvojęs 5 žvaigždučių viešbutyje, tad gal ir neetiška būtų jį lyginti su B&B, tačiau už mažiau žvaigždučių turinčius Anglijos viešbučius mūsų išbandyti svečių namai buvo smarkiai pranašesni. Vienintelis nepatogumas nakvynėje su pusryčiais yra tai, kad prisiregistruoti reikia iki 20 val., bet mes prie to prisitaikėme, likusį vakarą skirdami pasivaikščiojimui po miestą, kuriame apsistojame, ir ramiai šeimyninei vakarienei. Minehead'e vakarieniavome smuklėje. Čia aš pirmąkart paragavau jų pilstomą sidrą ir nebebuvo daugiau vakarų Anglijoje, kad nepasimėgaučiau šiuo skaniu gėrimu.
 |
| Be proto skanus ir be saiko sotus - "cream tea". |
Kitos dienos rytą, skaniai papusryčiavę, susiruošėme į Lynton'ą ir Lynmouth'ą. Jozef'as (svečių namų šeimininkas) paaiškino, kuriuo keliu geriausia būtų ten vykti, perspėjo važiuoti atsargiai, kadangi nacionalinio parko keliai labai siauri ir vingiuoti, ypatingą dėmesį atkreipė į staigų posūkį vienoje atkarpoje ir palinkėjo sėkmės. Tai buvo diena, kada sužinojau, ko galima tikėtis iš Anglijos kelių. Minėta atkarpa - tai važiavimas į kalną bemaž stačiu kampu, o užkopus - 45 laipsnių posūkis į kairę ir žemyn. Iš šonų - aukštos gyvatvorės. Eismo iš priekio matomumas - nulis. Greitis - beveik nulis. Kelnės - pilnos. Kažkokie sulėtinti amerikietiški kalneliai, bet emocijų ne ką mažiau. Ačiū dievui, turėjome automobilį, kuriame nereikėjo junginėti pavarų ir kuriam netrūko kvapo kopti aukštyn. Po šios atkarpos kurį laiką jautėmės saugiai, nes bet koks kelias atrodė platus ir be pavojų. Taip pasiekėme Lynton'ą ir Lynmouth'ą, kur praleidome nuostabų rytą važinėdami XVIII a. funikulieriumi, vaikščiodami siauromis miestelio gatvelėmis, grožėdamiesi vandenynu nuo aukšto kalno ir mėgaudamiesi "cream tea" - Kornvalio ir Devono regionų skanumynu - sočiu pyragėliu su kalnu kremo ir džemo bei puodeliu arbatos.
 |
| Land's End skardžiai, prie jų galima eiti tiek arti, kiek tik nori |
Šitaip praleidę nuostabiai ramų saulėtą pusdienį, vėl sėdome į automobilį ir važiavome 230 km gilyn į Kornvalį (Cornwall), kol atsidūrėme pačiame labiausiai į vakarus nutolusiame Anglijos taške - Land's End. Tai tikras pasaulio kraštas! Vėjas nuo vandenyno buvo toks stiprus, kad vos atplėšėme dureles, norėdami išlipti iš automobilio, o išlipę vos galėjome ramiai nustovėti, tuo tarpu atrodė, kad nuo galvos tuoj tuoj nuskins paskutinius plaukus. Tačiau skardus uolėtas krantas, ant kurio krašto gali atsistoti ir žiūrėti žemyn kol galva apsisuks, vakaro saulė atsispindinti pasišiaušusiame vandenyno paviršiuje, neritminga bangų mūša į akmeninius krantus ir suvokimas, koks visgi mažas ir bejėgis visoje šioje stichijoje esi tu pats - tai tie įspūdžiai, kurie su kaupu atperka patirtus nepatogumus ir sudarkytą ševeliūrą nuotraukose. Nepataisomai susivėlę patraukėme į Minako teatrą (The Minack Theatre), įkurtą uolose po atviru dangumi ir esantį vos už 7 km.
Čia norėčiau dar kartą sugrįžti prie temos apie Anglijos kelius. Autostrados kaip autostrados, jos niekuo per daug nesiskiria nuo mūsiškių, nebent nesuskaitoma gausybe stebėjimo kamerų. A klasės keliai - puikūs, sužymėti, daug kur siauri, bet du automobiliai pilnai prasilenkia. B klasės keliai ir keliai be pavadinimo - štai kur egzotika! Nuo laukų ir ganyklų jie atitverti aukšta gyvatvore, akmenine tvora arba pylimu. Ten nėra jokių šalikelių. Juose nesubraižytos juostos, o du automobiliai prasilenkia su dideliu vargu ar net neprasilenkia visai - tenka važiuoti atbulam iki išplatėjimo. Riedėdamas tokiais keliais dažnai susimąstydavau: "Čia tikrai dvipusis judėjimas?!" Štai Jums ir atsakymas į klausimą, iškilusį man pasiimant automobilį iš nuomos punkto: "Kodėl subraižytas tik kairysis šonas?" Ogi todėl
, kad atvykėliai, tokie kaip aš, sėdėdami
dešinėje ir nejausdami automobilio gabaritų, prasilenkdami su
atvažiuojančiu transportu braukia kairį šoną per gyvatvores kaip dideli. Na, aš to išvengiau, bet nušvitimas įvyko. Būtent tokiais keliais važiavome į Minako teatrą. Septyni pilni įtampos ir aštrių pojūčių kilometrai.
Mums atvažiavus čia rinkosi minios žmonių. Pasirodo, už pusvalandžio turėjo prasidėti spektaklis. Deja, mes tam buvome visiškai nepasiruošę: neturėjome šiltų striukių, kaip kiti, neturėjome antrų šiltų kelnių, kaip kiti, neturėjome pledų, kaip kiti, neturėjome nieko. Mes buvome visai ne kaip kiti, o vykstant spektakliui mirti nuo šalčio būtų buvusi baisi gėda. Dėl pasiruošimo darbų vidun mūsų neįleido, taigi teko pasidairyti iš toli ir smukti iš ten kuo greičiau, kol atvykstantis srautas žiūrovų neužkimšo mums kelio. Nors ir sušalę, bet geros nuotaikos atvažiavome nakvynės į Penzance.
Bus daugiau...
Komentarai